Kol sidabriniame ekrane negirdėjo balsų, per muziką buvo pasakojamos kino istorijos. Pagalvokite apie įsimintiniausias kino istorijos akimirkas, ir sunku rasti tokią, kurioje nebūtų muzikos, skatinančios emocijas.
Net baisius filmus galima išpirkti gerai sukonstruotu garso takeliu (žr. „Žvaigždžių karai: I epizodas - fantomo grėsmė“). Šiais laikais tarp siaubingos popmuzikos, rodančios paauglių gyvenimą, vis dar egzistuoja originali orkestruota muzika. Net ir pramogų industrijai patekus giliau į popkultūros rankas, vienas aspektas išliko pastovus: kino muzika.
Šiandien esame palaiminti nesibaigiančiomis galimybėmis skaitmeniniame amžiuje, kai vienas violončelė gali atstovauti maištingiausiam piktadariui. Originalūs kūriniai kasmet tampa vis galingesni, ypač puolant naujiems kompozitoriams, tokiems kaip Clintas Mansellas („Requiem For A Dream“) ir Abelis Korzeniowskis („Vienišas žmogus“). Vis dėlto mus nuolat džiugina beveik tobuli Johno Williamso („Žvaigždžių karai“) ir Hanso Zimmerio („Gladiatoriaus“) garsai. Teisėto kompozitoriaus įtraukimas į filmą gali būti toks pat viliojantis kaip ir bet kuris aktorius ar režisierius.
Muzika gali atvesti mus į šokių aikštelę ritualinėse Italijos vestuvėse, švęsti krioklį, bendrauti su nežemiškais žmonėmis ar net nuoširdžiai bijoti puolančio ryklio. Tik pagalvok apie tai, kad žandikauliuose ryklio net nematome iki 3-iojo veiksmo. Iki tol visa tai yra įtampa, iš dalies sukurta muzikos.
Neneigsiu, kad puikūs spektakliai, gerai parašyti scenarijai ar tikrai unikalios istorijos yra tai, kas išsiskiria ir pelno pripažinimą. Visa tai būtina norint gauti visapusišką ir įsimintiną kino patirtį. Bet tai, ką muzikiniai bendradarbiai kuria iš visiškai nieko, neleidžia žiūrovams susisiekti tokiu mastu, kokio jie net neįsivaizduoja. Kai kurie žmonės niekada nepretenduos „girdėti“ muzikos, tačiau taip retai filmas yra be jo. Jie užpildo tuštumą tarp scenų ir akimirkų, kur priešingu atveju galite nikuoti ir pastebėti sudėtingus kiekvienos sąveikos trūkumus. Kartais emocijoms sukelti reikia subtilumo, o kartais reikia, kad muzika būtų garsi ir tavo veidas.
Tik šiais metais Michaelas Giacchino laimėjo „Oskarą“ už geriausią originalų balą „Up“. Filmas atskirai nuo širdies iki galo veria širdį ir yra juokingas. Tačiau tai, kad Giacchino (taip pat vertinantis „ABC Lost“) gauna pasakodamas istoriją per muziką, o ne žodžius, paverčia animacinį filmą ne tik spalvingais vaizdais. Atsižvelgiant į tai, kad „Up“ buvo parašyta puikiai, tačiau muzika mums suteikė asmeninį leidimą verkti dėl animacinio filmo personažo praradimo.
2010 m. Geriausio balo nominantai (Jamesas Horneris, Buckas Sandersas, Michaelas Giacchino, Marco Beltrami, Hansas Zimmeris)
Įsivaizduokite, kokia būtų „Žvaigždžių karų“ saga be puikaus Johno Williamso prisilietimo. Žinoma, pirmoji mintis greičiausiai buvo ikoniška pavadinimų seka, ir nėra taip beprotiška manyti, kad tas kūrinys yra labiau atpažįstamas nei filmai ar net velionis Darthas Vaderis. Sakmės muzika padarė didžiulį poveikį man, kaip kino mėgėjui. Tikėtina, kad tai yra pagrindinis mano aistros kuriamų partitūrų šaltinis ir aš pati prie jos grįžtu, kai tik man reikia kai kurių melodijų. Nesvarbu, ar tai romantiškai įkrauta princesės Lėjos tema, ar labai nuostabi Likimų dvikova, ar judantis „Dvejetainis saulėlydis“, tik vienas visų šešių filmų takelis susidūrė su mano „iTunes“ mygtuku „Jedi Rocks“. Drįstu kam nors ištverti visą šio pokšto 2:50.
Retai kada dėl prastai sukomponuotos muzikos filmas bus nežiūrimas. Aš iš tikrųjų negaliu galvoti apie partitūrą, kuri buvo tokia ne vietoje, kad iš tikrųjų pakenkė bendram filmui. Vis dėlto prastai sukurtas filmas gali būti be galo malonus, kai stebuklingai paliečia gerą muziką. Žinoma, grįžtant prie „Žvaigždžių karų“, naujausia trilogija tapo šiek tiek labiau pakeliama Johno Williamso dėka. Arba paimkite „Misija neįmanoma 2“: daugumai plačiosios visuomenės tai nepatiko, tačiau ji vis tiek turėjo puikų Hanso Zimmerio įvertinimą.
1 2